Kitoks idealizavimas

   Ar tiesa, kad yra riba tarp savojo "aš" entuziazmo ir pažangos? Negaliu sau to atsakyti. Ieškau atsakymo bibliotekoje, tačiau nustojau tai daryti. Ten pilna spaudos cinizmo, kuris  ir taip užgulęs mano galvą. Nusispjoviau ir išėjau.
   Kartais, kai kelias iki ramybės būna ilgesnis, nei iš tikrųjų yra, aš žiūriu į pro mane prabėgančius, ir drąsiai man nusilenkiančius vaizdus. Kiekviena tokia akimirka kone prilygsta dvasiniai malonei, kai suprantu ribą tarp savęs ir laukinės prigimties. Aš dažnai svarstau, kaip tai atrodo iš šalies, ar ką pajusčiau, jei ugnis degintų mano pirštus. Ar tikrai.. Ar tikrai taip skauda? Ar tai mus tiesiog pamalonina? Ar skausmas gali būti lygus malonei.. ? 
   Mano mintys dažnai plaukioja pasroviui, nepalikdamos pėdų kitoms. Nerandu nieko, kas mane tikrai sudomintų, ar sužadintų norą naršyti. Kartais pabundu vejama košmarų. Bėgų baltoje erdvėje, neturinčioje galo, tinkamos pabaigos. Mano pasąmonė mano rodo savas baimes. Ne gelbsti, o tik apsunkina. Kuo aš galiu būti naudinga visuomenei? Ar galiu duoti tai, kas bent akis krašteliu būtų panašu į kitų ambicijas? Atrodo, kad aš nieko neturiu. O žinios, kaupiamos smegenyse tik tūno ten veltui. 
   Norėčiau tapyti. Pasistatyti molbertą paplūdimio viduryje ir kai šaltis lies mano pirštus, tapyti. Visą drobę išterlioti juodai, o tada, aptaškius smėliu, laikyti tai šedevru. Norėčiau atsibusti prie pat jūros, o nosies galiuku jausti jos kvėpavimą, nebylų alsavimą. Išsimaudyti nuoga. Ir taip nuplauti kiekvieną organizmo ląstelę. Po galais, tegul jos skęsta! Vėliau dingsiu smėlyje ir užmigsiu medituojant.
   Vertybė - tai mano sielos būsena, išmanymas. Tikriausiai to neturiu. Mąstydama apie savo vertę aš pasiklystu tarp nulinių skaičių. Nuvertinu? Anaiptol - realizuoju. Net dažnai pagalvoju, kad tikra asmenybės vertė yra išaiškinama tada, kai ši miršta. Tada kiekvienas tampame kažkokio žmogaus super herojumi. Nesvarbu, ar ką išradome, ar gyvenome vieniši. Tai įprasta. 
   Juk viltis - durnių motina. Tad tam aš čia ir esu. 
Mano paskutiniai kraujo lašeliai paskesta jo kaulų čiulpuose.
Banalu? Tai vadinama egzotika.
Nežinau, ar paklydau tarp mūsų aukštumos, kurios net nebuvo,
Ar leidau panirti sielai tarp ugnies savo fantazijose.
Mane žavi dvasinis jo pobūdis.
Tai,  kaip jis tave palieka, o mintys nukrenta taip greitai, kaip paukščiai vasarą sukapoja paskutinę vyšnią, dėl kurios sodininkas paklojo paskutines savo kapeikas.
Smingu. Į prarają, ten surasiu jį. Leisiu būti varstoma, apdorojama. Vėl viskas mintyse ištuštės, kūnas prisipildys sunkiančio deguonies.
Ar tai teisinga? Galvoti, kad įkvėpimas yra gyvenimo esmė? Abejoju savo žodžiais, rinkdama savo kelio bagažą. Nereikia būti supratingu, kad galėtum pereiti šį skritulio formos labirintą. Klausiu tavęs: Ar žadi būti kažkieno mėnuliu, kad užtildytum saulės bangų vaitojimą? Štai, aš skraidau čia. Tarp realizmo, ir iliuzijos. Linksma? Štai čia vėl nedora egzotika.
Mudviejų supratimai skriasi. Aš matau, neįstengdama stebėti. Aš tavo arbatinis - prisipildyk tiek kiek reikia ir padėk atgal..
Laikas bėga, mano erdvė maišosi su kavos tirščiais. Metas skristi. Ten, kur egzotika.

šą.

Kampuotos mintys spaudžia
Taško į gabalus
Sumeta į nelygų siūlų kamuolį
Palikdama tik palaikus.
Vargu ar kada nors tai išnyks
Net dusina tas skaudulys
Paaukočiau viską
Kad kitiems pagerėtų.
Smėlis. Kopos. Purvas kvadratu.
Mintys lekia, tarytum du kart du.
Pakilk į bedugnę, čia nesunku
Įjunk šviesą, nes spigina. Nejauku.
Sutrauk mintis, odos gabalėlį atplėšk.
Nenoriu atsitraukti nuo kūno
Bijau, kad prarasiu.
Nesurimuojamas rimas
Planetos svaigulys
Kūną perskaito nemalonus traukulys.
Tuštybė tik metafora
Taurumas toks novatoriškas
Tik rugių lauke manęs nepalik.
Bijau, kad iš minčių vėl susisegs nejaukus dujų kamuolys.

Ar matei, kaip kalbasi žiogai?

Patyliukais užpildo kūno kerteles, tyliai įsibrauna į erdvę. Negaliu sugriauti to, kas manyje gyvena! Kas žybsi, lyg ardo kiekviename žingsnyje. Privalome šypsotis, išlikti lengvais ir visai nerūpestingais. Tačiau budrumas po mažu kovoja su viskuo, ką džiaugeisi sukūręs. Skausmas, lyg lietaus lašai išplauna kūną. O vis dar šypsomės, nepripažįstame beviltiško roboto augančio net ir venose. Ar taip sunku akimirką paaukoti pasauliui? Arbatos tvirtovei, knygų universitetui, ir pledų saugyklai. Atiduok tam bent sekundę! Ir viskas, kas buvo tavyje sulūžę, bematant susiklijuos. Geriau, nei su moment klijais.
Ar dabar matai, kaip kalbasi žiogai?

Saulės. Dangaus. Šilumos.

Atnešk man gabalėlį saulės,
Lyg saują tirščiausio medaus.
Lyg nuotrupą nuo mano kūno,
Kai vėjas tyliai įsibraus.

Žodžiu man patikėk tu savo dvasią,
Kai kavos puodelis mano vardą šauks.
O sfera susipynus su mėnuliu,
Pasaulio katastrofos lauks.

Dovanosiu tau vakaro tylą,
Arba dainą svajingą nebylią.
Tik atnešk man gabalėlį saulės,
Ir auksinis dangus manyje vėl nušvis.

I wanna be yours.

Trečia valanda nakties. Ar.. Ryto? Tilto atspindys blankiai apšviečia mūsų kūnus, o aš bandau tave surasti. Krizenu kaip nuprotėjusi, juk žinau, kad rytoj nieko neprisiminsiu. Nors mus skyrė tik butelys sulčių...
Netrukus tu blaškaisi kelyje ir prikandęs lūpą į mane žiūri. Nesileidi kalbinamas, visiškai.. Tai tave padaro visišku šelmiu. Nepriklausomu, vėjavaikišku. Nors už savo kaukės slepi žymiai daugiau. Ir pats žinai, kad aš tai žinau..
Medinės durys sugirgžda ir mes vėl grįžtame į savo vietas. Laikas sustoja. Viskas susimaišo. Aštrus tavo odos kvapas, išsiplėtę vyzdžiai. Šypsnis. Vienintelis iš tūkstančio, kurio man reikėjo. Tavo rankos nusvyra link mano liemenio, stipriai jį apkabina. Tai buvo TIK žaidimas, tapęs švelnia akimirka. Nusijuokiam. Paskęstu juoke. Gal tai buvo viena iš didelių mano klaidų, tačiau nesigailiu. Su tavimi man dažnai tenka gailėtis. Nes viskas atrodo taip stipru, tačiau dužta taip pat greitai, kaip iš rankų iškritęs stiklas. Ar mūsų bendra stiklinė taurė.
Rūkas apgobia visą apylinkę, o aš išėjau iš patalpos. Nenoriu ten būti. Nenoriu, kad viskas nutrūktų. Paukščiai nežymiai čiulba man į ausį, priversdami užsimerkti. O rūkas, paskandinę ežerą juokiasi iš manęs. Kaip ir tu.
Ateik arčiau. Man to reikia. Siaubingai..

Kelias paskendi dūmuose, o aš tave palieku stovėti ten.  Štai čia mūsų keturių metų kelionės pabaiga. Nespėjau tau visko pasakyti, ko labai norėjau. Gali dar trumpam pasilikti..?

Pavasario atokvėpis.

  Žingsniai. Greiti, skubantys, vejami, ieškomi. Šypsenos, juokas, užslėpta baimė ir tavo rudos akys. Žiūrėk, mes jau čia. Išauso dar vieni metai, dar vienas pavasaris, o vėliau slenkanti vasara. O mes.. Net nesusitiksim. Tu net nepamanysi, jog vienas kelias atskirs mus į kitus krantus, retkarčiais bandydamas grįžti į praeitą būseną. Tu. Tas mano laimės spindulys, gal užslėptas geriausias draugas. Žingsnis po žingsnio, o mes jau čia. Kažkur, tarp į kitą kvartalą vedančio upelio, tarp saulėlydžio bangų. Tu žiūri į mane, aš spoksau į tave. Nusijuokiam. Juk tai taip vaikiška..
    Net nepamaniau, kad tu būsi taip arti. Na, gal tos jausmų grandinės jau nutrūko, tačiau tu vistiek geriausias. Nors ir pats tai supranti. Akimirką, mane palietė stingdantis šaltis. Aš drebėjau. Pavasario pradžioje... Tu suprunkštei, padavei savo striukę, kuri nebuvo pirkta aukščiausio lygio parduotuvėje. Tu ir pats nesi tobulas. Neturi gero namo, šalia savęs pačio išmaniausio telefono, tačiau visa kita tave paverčia ypatingu. Net gi tai, kad vis dar po to, kai įsiutusi aš tave patrankiau,   tu vistiek esi visada, tada, kada reikia. Supranti, ne turtai, ne finansinė būklė mus padaro laimingais. Juk pats panašiai man sakei. Užmirškim tai, kad nebuvai pačioje geriausioje būsenoje, kai tai man pasakei. Nuo tada aš į tave žiūriu visai kitaip. Tu netoks, kuo bandai būti.
O ar pameni, kai važiavom į pačią tolimiausią mūsų kelionę ir tu miegojai kaip užmuštas, nors sakei, jog tavo tikslas atsilaikyti? Ar jautei, kaip saulės spinduliai raižo tavo veidą, o išgirdęs fotoaparato blykstę tu sujudėjai ir užsidengei veidą? Na bent vieną kartą supratau, kad pamesti tave vandens parke yra labai lengva..


Dabar mes stovime paskutinėje savo atsiminimų stotelėje, kuri baigsis visai ne už ilgo - pora mėnesių ir mes atsiėmę savo atestatus išeisim. Žinai, tu man sukėlei daug vargo, net pats to nesupranti. Tačiau... Aš pasiilgsiu. Tavęs. Galbūt slapčiausiame širdies kampe savo pirmojo vyriško geriausio draugo..