Unmissable

Kai pagaliau visi beviltiški tėvų norai įveikti, kai darbų nebelieka, o kambariuose nė gyvos dvasios apart manęs ir šuns - pasijauti laisva. Susivynioji plede, geri žolelių arbatą ir po truputį pradedi mąstyti. Galvoti. Veikti.
Visur tas sunkus beviltiškumas.. Na, savimi jau nesistebiu. Kas aš esu? Smulki užsispyrusi panelė, vis dar besijuokianti iš veikėjų seriale, kurie yra visiškai panašūs į mano asmenybę. Plepūs, užsispyrę ir siaubingai naivūs. Tačiau man trūksta.. Trūksta visko, ko neturiu. Kartais pavargstu nagrinėti kiekvieną savo pasakytą žodį, pavargstu pritarti kitų nuomonei, apsimesti,jog galiu džiaugtis. O dažnai supratu, kad net to padaryti gerai nemoku.
Aš noriu įsipareigoti pusei. Tikrai. Noriu kažkuo rūpintis, noriu kad kažkas darytų tai dėl manęs pačios. Nors suprantu, kad realiai taip nebūna, tačiau vis tiek laukiu savo pusės. Šilumos, apkabinimų. Neapgailėtino ŠVELNUMO. Netgi turėdama pakankamai dėmesio, ieškau dar gabalėlio. Ir bijau tai vadinti beviltiškumu..
Tikiuosi, kad žmogus man duos tai , ką žadu atiduoti iš savęs. Esybę, meilę, jausmą, rūpestį, kūną. Viską. Sako, žmonės kurie visiems šypsosi niekada neliūdi. O aš štai šypsausi, tačiau jaučiuosi keistai. Net rašau nedėliodama minčių ir neieškodama stabilumo, kurio nė su švyturiais nerasčiau.
O, pagaliau išsikalbėjau. Be tikslo maigau televizoriaus pultelį, atsliūkina šuo. Nenoriai užsikeliu, suspaudžiu glėbyje. Viskas. Vėl iškeliam galvą ir šypsomės. Ir taip dažniau ir dažniau.. Iš naujo. Visada. Amžinai.

Ar matei, kaip kalbasi žiogai?

Patyliukais užpildo kūno kerteles, tyliai įsibrauna į erdvę. Negaliu sugriauti to, kas manyje gyvena! Kas žybsi, lyg ardo kiekviename žingsnyje. Privalome šypsotis, išlikti lengvais ir visai nerūpestingais. Tačiau budrumas po mažu kovoja su viskuo, ką džiaugeisi sukūręs. Skausmas, lyg lietaus lašai išplauna kūną. O vis dar šypsomės, nepripažįstame beviltiško roboto augančio net ir venose. Ar taip sunku akimirką paaukoti pasauliui? Arbatos tvirtovei, knygų universitetui, ir pledų saugyklai. Atiduok tam bent sekundę! Ir viskas, kas buvo tavyje sulūžę, bematant susiklijuos. Geriau, nei su moment klijais.
Ar dabar matai, kaip kalbasi žiogai?

Saulės. Dangaus. Šilumos.

Atnešk man gabalėlį saulės,
Lyg saują tirščiausio medaus.
Lyg nuotrupą nuo mano kūno,
Kai vėjas tyliai įsibraus.

Žodžiu man patikėk tu savo dvasią,
Kai kavos puodelis mano vardą šauks.
O sfera susipynus su mėnuliu,
Pasaulio katastrofos lauks.

Dovanosiu tau vakaro tylą,
Arba dainą svajingą nebylią.
Tik atnešk man gabalėlį saulės,
Ir auksinis dangus manyje vėl nušvis.

I wanna be yours.

Trečia valanda nakties. Ar.. Ryto? Tilto atspindys blankiai apšviečia mūsų kūnus, o aš bandau tave surasti. Krizenu kaip nuprotėjusi, juk žinau, kad rytoj nieko neprisiminsiu. Nors mus skyrė tik butelys sulčių...
Netrukus tu blaškaisi kelyje ir prikandęs lūpą į mane žiūri. Nesileidi kalbinamas, visiškai.. Tai tave padaro visišku šelmiu. Nepriklausomu, vėjavaikišku. Nors už savo kaukės slepi žymiai daugiau. Ir pats žinai, kad aš tai žinau..
Medinės durys sugirgžda ir mes vėl grįžtame į savo vietas. Laikas sustoja. Viskas susimaišo. Aštrus tavo odos kvapas, išsiplėtę vyzdžiai. Šypsnis. Vienintelis iš tūkstančio, kurio man reikėjo. Tavo rankos nusvyra link mano liemenio, stipriai jį apkabina. Tai buvo TIK žaidimas, tapęs švelnia akimirka. Nusijuokiam. Paskęstu juoke. Gal tai buvo viena iš didelių mano klaidų, tačiau nesigailiu. Su tavimi man dažnai tenka gailėtis. Nes viskas atrodo taip stipru, tačiau dužta taip pat greitai, kaip iš rankų iškritęs stiklas. Ar mūsų bendra stiklinė taurė.
Rūkas apgobia visą apylinkę, o aš išėjau iš patalpos. Nenoriu ten būti. Nenoriu, kad viskas nutrūktų. Paukščiai nežymiai čiulba man į ausį, priversdami užsimerkti. O rūkas, paskandinę ežerą juokiasi iš manęs. Kaip ir tu.
Ateik arčiau. Man to reikia. Siaubingai..

Kelias paskendi dūmuose, o aš tave palieku stovėti ten.  Štai čia mūsų keturių metų kelionės pabaiga. Nespėjau tau visko pasakyti, ko labai norėjau. Gali dar trumpam pasilikti..?

Pavasario atokvėpis.

  Žingsniai. Greiti, skubantys, vejami, ieškomi. Šypsenos, juokas, užslėpta baimė ir tavo rudos akys. Žiūrėk, mes jau čia. Išauso dar vieni metai, dar vienas pavasaris, o vėliau slenkanti vasara. O mes.. Net nesusitiksim. Tu net nepamanysi, jog vienas kelias atskirs mus į kitus krantus, retkarčiais bandydamas grįžti į praeitą būseną. Tu. Tas mano laimės spindulys, gal užslėptas geriausias draugas. Žingsnis po žingsnio, o mes jau čia. Kažkur, tarp į kitą kvartalą vedančio upelio, tarp saulėlydžio bangų. Tu žiūri į mane, aš spoksau į tave. Nusijuokiam. Juk tai taip vaikiška..
    Net nepamaniau, kad tu būsi taip arti. Na, gal tos jausmų grandinės jau nutrūko, tačiau tu vistiek geriausias. Nors ir pats tai supranti. Akimirką, mane palietė stingdantis šaltis. Aš drebėjau. Pavasario pradžioje... Tu suprunkštei, padavei savo striukę, kuri nebuvo pirkta aukščiausio lygio parduotuvėje. Tu ir pats nesi tobulas. Neturi gero namo, šalia savęs pačio išmaniausio telefono, tačiau visa kita tave paverčia ypatingu. Net gi tai, kad vis dar po to, kai įsiutusi aš tave patrankiau,   tu vistiek esi visada, tada, kada reikia. Supranti, ne turtai, ne finansinė būklė mus padaro laimingais. Juk pats panašiai man sakei. Užmirškim tai, kad nebuvai pačioje geriausioje būsenoje, kai tai man pasakei. Nuo tada aš į tave žiūriu visai kitaip. Tu netoks, kuo bandai būti.
O ar pameni, kai važiavom į pačią tolimiausią mūsų kelionę ir tu miegojai kaip užmuštas, nors sakei, jog tavo tikslas atsilaikyti? Ar jautei, kaip saulės spinduliai raižo tavo veidą, o išgirdęs fotoaparato blykstę tu sujudėjai ir užsidengei veidą? Na bent vieną kartą supratau, kad pamesti tave vandens parke yra labai lengva..


Dabar mes stovime paskutinėje savo atsiminimų stotelėje, kuri baigsis visai ne už ilgo - pora mėnesių ir mes atsiėmę savo atestatus išeisim. Žinai, tu man sukėlei daug vargo, net pats to nesupranti. Tačiau... Aš pasiilgsiu. Tavęs. Galbūt slapčiausiame širdies kampe savo pirmojo vyriško geriausio draugo..