“Gal jau tokia žmogaus prigimtis, kad, kaip tyčia, didžiausia silpnybė esti praeinama nepastebėta arba pateisinama, net ir rūsčiausiai save analizuojant bei smerkiant.” ― Vincas Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly

4 aukštas

Tuk tuk. Ar čia yra gyvų?
Praėjo daugiau nei pusė metų, po netekties, atradimų, tiesos, nuimto šydo ir paikų kvanksojimų. Atrodo, kad geriau gyventi mele, ir niekada neišvysti tos supančiotos tiesos. Dažnai aš bėgu nuo jos. Rodosi, bus lengviau. Vasarą atradau laimę, trukusią vos tik kelias savaites, kol galutinai neužsnūdo - patefoną. Tėčio ispaniški tango ritmai man susuko galvą, tad kėliausi, valgiau, prausiausi, miegojau, dirbau su taktu. Ir iš ties, mažas dalykas, toks mažulytis, tačiau tai buvo lyg kažkoks susijungimas, su laimės spinduliu, nors nesvarbu ,jog gyvavo per trumpai. Nors vasaros pradžioje buvau labai įskaudinta  artimiausių, jog iki dabar nešiojuosi gumulą gerklėje. Bent jau turiu šeimą. Kuri to man nedarytų. Visada girdėdavau tas istorijas, kai žmonės būna apgaudinėjami keleris metus, ir nuoširdžiai juokdavausi, kokie jie buki.. Senelis sakydavo, jog įžvelgiu kažką žmonėse, pati to nesuprasdama, nes esu dar tik žirnis. Nors tada, kai jis paskutinį kartą man tai ištarė, tebuvau šešiametė, kuri gimtadienio proga jam liepė klausyti močiutės. Ir įsivaizduokit, aš buvau jaukas mažiausiai dešimt metų.  Ir to nepastebėjau. Nepajutau. Nė pro kur. Žinoma, dabar darosi gera prisiglausti prie mamos ir tėčio, tačiau taip po velnių skaudu, jog ir jiems skauda. Tada ir iškyla tas velnioniškas klausimas - tai gal tikrai mes tokie blogi žmonės? Ir vėl nemiegu naktimis, daužau pagalves ir sapnuoju košmarus. O tada dar ir iš lovos išsiridenu. Kyla tas vaikiškas, ar daugiau paaugliškas minimalistinio maišto noras,  spjauti į viską, ir padaryti ką nors beprotiško. Netaktiško. Taip, kad daugiau netektų jaustis sudorotai ir apgautai. Taip, jog sugebėčiau atsirinkti žmones, kuriems būčiau svarbi aš, o ne tai, kaip galima būtų pasipelnyti. Dar neturiu šešiolikos, esu nuoširdžiai žabala, maža kaip pupa, tačiau atrodo suprantu per daug, nei iš manęs tikisi.  Tai kodėl tada nesuprantu savęs? Kodėl vis kaltinu, jog negaliu būti normalus žmogus ir pradėti pokalbį, negaliu suprasti nevykusių bendraamžių pokštų ir repo? Juo labiau rusiškų dainų. Nemoku susilieti su visa ta mase, ir jaučiuosi tokia.. Gniuždoma. Atstumiu savęs vertus žmones, o prisitraukiu tuos, kuriems niekas nerūpi. Žinoma, štai kaip aš moku rinktis. Nė velnio nemoku.
Ir neparašiau čia nieko gudro. Neatidaviau visos visos širdies, neparašiau mandresnių sakinių  ir visai negalėjau įsivaizduoti kažkokio tai veikėjo. Tiesiog nesugebėjau. Dar vis mąstau, kuria kryptimi reiktų pakreipti savas sapaliones.  Šiandien nusiėmiau dalį savęs, tik norėdama sužinoti, ar čia yra gyvų. Jaučiu, jog ir rašymas silpsta. Ir pati ilgai netrauksiu. Atrodo visko tiek susikaups, jog tuoj mano pozityvas susimaišys su broliu negatyvu ir aš susprogsiu. Tikrai.


tamsoje nematau savo šešėlio.

Atrodo, viskas juda. Keičiasi. Šilta vėjo srovė liečia mano žandus, linkėdama, ko gero, ramios nakties. Danguje kažkas mirga, pasiekdamas mano žvilgsnį, per šuns nosimi išpaišytą lango stiklą. O ne, aš dar nemiegosiu. Paspoksosiu į nuostabų, tamsų, bemiegį dangų, leisiu sau įkvėpti to kvapo, sklindančio iš lauko. Kaimynas, iš visai kito namo, virtuvėje išgėrė dar vieną bokalą alaus, pesimistiškai spoksodamas į pakabinto televizoriaus ekraną. Skardus mano juokas užpildė tyliai pasislėpusią erdvę.
Paprasti dalykai vėl suteikia džiaugsmą. Maža to, dar ir visai didelį. Pesimistinis požiūris neužsidarė kažkur skrynelėje, tačiau vis mažiau išlenda lauk. Dienos tampa.. Tampa ryškios. Nudažytos labai švelniomis paletės spalvomis, kurias retkarčiais prisimena Didis tapytojas. Mano baimės žengia į šoną,  nes svajonės ir tikslai turi greitesnes bei aukštesnes savąsias kojas. Jaučiu, jog tai mano pasikeitimų metas. Mano istorija, tampa kitokia. Ir neturiu ko nustebti - atrodo, viskas gražu, tačiau sutapus su visa mase, asmenimis, mano amžiaus karta, suprantu, jog einu ne tuo taku, net nesiekiu jų autostrados. Žinau, jog vieną  dieną, dėl kitokio požiūrio liksiu viena. Galbūt, tai mane gąsdina, tačiau, nenorėdama būti savimyla, jaučiu, kad taip bus geriau. Galbūt galėsiu susikoncentruoti į savas vertybes, neturėsiu tų, kurie man maišys.. Pozityvios mintys visada turi būti išreikštos, tiesa?
Tas bjaurusis kaimynas, geriantis alų jau užgesino šviesą. Patalpa užtilo, kaip ir mano siela. Tiesiog nurimo. Įkvėpiau oro aromato, užsimerkiau ir atsidusau. Kartais taip lengva pamiršti.. Nors ir ne visada. Uždariau langą. Užteks to svaigulio, sklindančio iš jo. Mane apkabino mano sienos, spalvota erdvė, beje, neatitinkanti dabartinės būsenos, ir mylinti šeima. Vėl užsidariau į nuobodų savo ratą, kuris vis sukasi ir sukasi.. Nepailsta, lyg žemė. Tik aš, lieku stovėti. Nekeičiu savosios būsenos, net nebandau žengti pirmyn. Tegul viskas sukasi, keičiasi.. O aš palauksiu.
Labanakt.

Kitoks idealizavimas

   Ar tiesa, kad yra riba tarp savojo "aš" entuziazmo ir pažangos? Negaliu sau to atsakyti. Ieškau atsakymo bibliotekoje, tačiau nustojau tai daryti. Ten pilna spaudos cinizmo, kuris  ir taip užgulęs mano galvą. Nusispjoviau ir išėjau.
   Kartais, kai kelias iki ramybės būna ilgesnis, nei iš tikrųjų yra, aš žiūriu į pro mane prabėgančius, ir drąsiai man nusilenkiančius vaizdus. Kiekviena tokia akimirka kone prilygsta dvasiniai malonei, kai suprantu ribą tarp savęs ir laukinės prigimties. Aš dažnai svarstau, kaip tai atrodo iš šalies, ar ką pajusčiau, jei ugnis degintų mano pirštus. Ar tikrai.. Ar tikrai taip skauda? Ar tai mus tiesiog pamalonina? Ar skausmas gali būti lygus malonei.. ? 
   Mano mintys dažnai plaukioja pasroviui, nepalikdamos pėdų kitoms. Nerandu nieko, kas mane tikrai sudomintų, ar sužadintų norą naršyti. Kartais pabundu vejama košmarų. Bėgų baltoje erdvėje, neturinčioje galo, tinkamos pabaigos. Mano pasąmonė mano rodo savas baimes. Ne gelbsti, o tik apsunkina. Kuo aš galiu būti naudinga visuomenei? Ar galiu duoti tai, kas bent akis krašteliu būtų panašu į kitų ambicijas? Atrodo, kad aš nieko neturiu. O žinios, kaupiamos smegenyse tik tūno ten veltui. 
   Norėčiau tapyti. Pasistatyti molbertą paplūdimio viduryje ir kai šaltis lies mano pirštus, tapyti. Visą drobę išterlioti juodai, o tada, aptaškius smėliu, laikyti tai šedevru. Norėčiau atsibusti prie pat jūros, o nosies galiuku jausti jos kvėpavimą, nebylų alsavimą. Išsimaudyti nuoga. Ir taip nuplauti kiekvieną organizmo ląstelę. Po galais, tegul jos skęsta! Vėliau dingsiu smėlyje ir užmigsiu medituojant.
   Vertybė - tai mano sielos būsena, išmanymas. Tikriausiai to neturiu. Mąstydama apie savo vertę aš pasiklystu tarp nulinių skaičių. Nuvertinu? Anaiptol - realizuoju. Net dažnai pagalvoju, kad tikra asmenybės vertė yra išaiškinama tada, kai ši miršta. Tada kiekvienas tampame kažkokio žmogaus super herojumi. Nesvarbu, ar ką išradome, ar gyvenome vieniši. Tai įprasta. 
   Juk viltis - durnių motina. Tad tam aš čia ir esu. 

šą.

Kampuotos mintys spaudžia
Taško į gabalus
Sumeta į nelygų siūlų kamuolį
Palikdama tik palaikus.
Vargu ar kada nors tai išnyks
Net dusina tas skaudulys
Paaukočiau viską
Kad kitiems pagerėtų.
Smėlis. Kopos. Purvas kvadratu.
Mintys lekia, tarytum du kart du.
Pakilk į bedugnę, čia nesunku
Įjunk šviesą, nes spigina. Nejauku.
Sutrauk mintis, odos gabalėlį atplėšk.
Nenoriu atsitraukti nuo kūno
Bijau, kad prarasiu.
Nesurimuojamas rimas
Planetos svaigulys
Kūną perskaito nemalonus traukulys.
Tuštybė tik metafora
Taurumas toks novatoriškas
Tik rugių lauke manęs nepalik.
Bijau, kad iš minčių vėl susisegs nejaukus dujų kamuolys.

Saulės. Dangaus. Šilumos.

Atnešk man gabalėlį saulės,
Lyg saują tirščiausio medaus.
Lyg nuotrupą nuo mano kūno,
Kai vėjas tyliai įsibraus.

Žodžiu man patikėk tu savo dvasią,
Kai kavos puodelis mano vardą šauks.
O sfera susipynus su mėnuliu,
Pasaulio katastrofos lauks.

Dovanosiu tau vakaro tylą,
Arba dainą svajingą nebylią.
Tik atnešk man gabalėlį saulės,
Ir auksinis dangus manyje vėl nušvis.